Angelas
Dacė Vygantė (g. 1970) – latvių prozininkė, poros apsakymų knygų autorė.
Tiesiog taip vyksta.
Tu įeini į knygyną po savo butu. Tai dosniai apšviesta erdvi patalpa, panaši į daugelį miesto knygų parduotuvių. Tau patinka paimti į rankas tomą blizgiais, nekaltybės laku aptrauktais viršeliais ir įkvėpti viliojantį ką tik išspausdinto popieriaus kvapą. Žinoma, tau patinka skaityti. Bet tai ne pagrindinė priežastis, kodėl čia ateini. Tu nori pamatyti jos veidą – dideles, gilias, truputį liūdnas akis, išlenktą lūpų liniją, iškilius skruostikaulius, blyškiai žvilgančią kaktą ir, jei šviesa nuo lango krenta tinkamu kampu, glosnų pūkelį virš viršutinės lūpos.
Parodai lengvą sumišimą ir klausiamai į ją pažiūri.Ji vardu Inga, tu tai perskaitai ant ženkliuko, prismeigto prie melsvai žalsvo džemperio. Kritiškai įvertini, kad jai labiau tiktų padūmavęs žydras tonas, kuriame chameleoniškai mainytųsi turkis ir mėlynai violetinis efektas: tai išryškintų jos tamsiai tviskančius vešlius plaukus ir padarytų ją panašią į Persefonę Dantės Rosečio paveiksle. Tu nori su ja pasikalbėti, išgirsti jos balsą. O knygynas – palanki vieta užmegzti diskretiškam pokalbiui ar net diskusijai.
– Kuo galiu jums padėti?
Balsas nosinis, abejingas. Sakai, kad mielai išklausytum, kokius gerus skaitinius pasiūlytų žinovė. Ji suskelia monotonišką frazę apie einamąjį bestselerį. Apsimeti, kad atidžiai apžiūrinėji oranžinį apelsiną knygos viršelyje. Pakreipi galvą ir pastebi įtemptą ploną odą jos kaklo duobutėje ir kaip virš krūtinkaulio supulsuoja kraujagyslė, kai ji atmeta galvą paskleisdama vos juntamą eukaliptų šampūno ir cigaretės dūmo vilnį. Regi, kaip ji rūko kur nors vidiniame kieme prie apsilaupiusios sienos, gelsva cigaretė lengvutėliai virpa tarp laibų pirštų su smailiais nagais, ant kurių nelygiais potėpiais užteptas žydras lakas. Ji pažvelgia aukštyn į debesis ir nepastebi žuvėdros, kuri šalia šiukšlių dėžėje klykaudama pešioja maitą.
Staiga išgirsti save klausiant:
– Gal jūs turit kokių nors biografijų? Matot, aš rašau kursinį darbą apie… kompozitorius.
Kai prarandi balsą ir pražiota burna stebiesi, kaip gali būti, kad iš visų pasaulyje galimų temų, kuriomis pasišnekėtum su tau patinkančiu žmogumi, pasirenki banaliausią melą, ji jau pakėlė ranką ir moja vyresnės kolegės link. Jauti artėjančią katastrofą ir ryžtingai tari:
– Štai, čia jau šis tas yra! – ir puoli prie stendo, kur stovi įžymių žmonių veidai, ištrauki iš lentynos pirmą pasitaikiusį tomą ir paskubom paaiškini jai, kad tokiose didelėse patalpose tu sutrinki, net nesugebi pamatyti to, kas prieš nosį. Sustingsti. Dzingteli plastikiniai auskarai su spindinčiais akmenėliais, ji pasisuka ir lengvabūdiškai nusijuokia. Tau truputį apsvaigsta galva. Matai, kad duobutė jos kakle truputėlį rausteli, o lūpos atveria sniego baltumo dantų eilę su „Swarovski“ kristalu ant vieno iš jų. Išeini ir knygą apie krepšinio žvaigždę vogčia palieki prie kasos.